Architektūros studija „Me2“ sukūrė buto interjerą Vilniaus Naujamiesčio rajone. Šio projekto užduotis – suprojektuoti gyvenamąjį būstą jaunam vyrui. Namas įsikūręs urbanistinėje aplinkoje, kurią supa loftai, judrus gatvės eismas, komercinės bei visuomeninės paskirties pastatai. Atsižvelgiant į šį kontekstą buvo sukurtas industrinio stiliaus interjeras, kuriame vyrauja grubios medžiagos: metalas, betonas, plytos. Šioms materijoms jaukumo suteikia natūralaus medžio parketlentės, medinės žaliuzės bei augalai. Interjere dominuoja juodi, pilki ir rudi spalvų tonai, svarbus interjero akcentas – sendintų plytų siena.

Saulėtą vasarišką penktadienio rytą siūlome jums jaukiai įsitaisyti ir pasisemti madingų įkvėpimų – stilistė Ūla Kotryna Tulevičiūtė su „Lamų slėnio“ skaitytojais dalijasi kasdien ją įkvepiančiomis „Instagram“ kasdienybės akimirkomis.

1. Gucci | @gucci. Tai vienas mano mėgiamiausių aukštosios mados prekės ženklų savo kuriamais drabužiais, aksesuarais, batais. „Gucci“ savo vizualine estetika ir kūrybos principas labai artimas tam, kuo gyvenu aš pati.

2. Maja Wyh | @majawyh. Žavinčio stiliaus ir ramybės inspiracija. Maja tuo ir išsiskiria iš milijono kitų tinklaraštininkų. Jos paskyroje puikiai atsispindi menas, mada, tobulas stiliaus pojūtis.

3. Monique Delapierre | @monique_delapierre. Ši aukštosios mados stilistė man suteikia įkvėpimo kūryboje, o jos paskyra leidžia susipažinti su naujais prekės ženklais, dizainerių kūryba, gatvės mados tendencijomis.

4. Erin Wasson| @erinwasson. Tiesiog žaviuosi ja.

5. Tasya van Ree| @tasyavanree. Įsijunkite ir suprasite apie ką aš! Fotografė, menininkė, skrybėlių fanatė ir turbūt vienintelė moteris, mokanti puikiai nešioti dvi kasas!

Sekite Ūlos Kotrynos kasdienybę čia.

Kūrėjų komanda iš Lietuvos kartu su profesionaliu mados fotografu iš Rumunijos Tudoru Belei sukūrė vasariškai gaivią lietuviškos mados fotosesiją „Summer Romance“. Projekto sumanytojai pasakoja, kad sentencija „La vita è bella“ (liet. „Gyvenimas yra gražus“) tapo šio sezono filosofija, o Lietuvos dizaino kūrėjų darbai naujai interpretuojami istorijos bei modernybės kontekstuose. „Projektas įprasmina konceptualų perėjimą tarp dviejų skirtingų laikotarpių ir aplinkų – Italijos bei Renesanso kultūros ir kasdien greitėjančios XXI amžiaus tikrovės. Čia mada aktyviai dalyvauja kuriant originalų, asmenišką stiliaus pojūtį, nepastovią vasaros temperatūrą suponuoja vaiskių bei pastelinių tonų drabužiai“, – mintimis dalijasi viena projekto kūrėjų Alberta Vengrytė. Projekte Lietuvos kūrėjų mados ansambliai derinami su autentiškais aksesuarais, kompozicijos ašimi pasirenkant vos keletą pagrindinių elementų. Kuriant šį mados fotografijos pasakojimą, skirtingų sričių profesionalai kūrybines idėjas sutelkė bendram tikslui – lengvo, idiliško ir šiuolaikiško požiūrio į madą įprasminimui.

Mados dizainerė Teofilė Kaučikaitė pristatė naująją eksperimentinę drabužių kolekciją „Succession“ (liet. – „Sukcesija“). Kolekcijos pavadinimas reiškia biologinį procesą, augalinę kaitą, kai organizmai užima laisvą plotą ir pradeda augti. Dizainerė pasakoja, kad pagrindinė kolekcijoje perteikta idėja – organika. Kūriniuose atskleidžiama švari, lengva gamtos pusė, augalinių ornamentų formos, asimetrinės kompozicijos, modernumas. Kolekcijoje vyrauja švarūs ir paprasti drabužių siluetai, tam tikrose vietose, panaudojant skirtingas eksperimentines technikas, organiškomis formomis perteikiamas augalų (koralų, grybų, kerpių) augimas. „Kitą gamtos pusę, organiškumą pajutau labai švelniai, lengvai, švariai. Šią jauseną atskleidžia kolekcijoje vyraujanti balta spalva. Kūriniuose atskleidžiau ir savo pačios asmenybę – esu švelnus ir ramus žmogus“, – mintimis apie kūrybos procesą dalijasi dizainerė.

Namai – tai vieta, kur laikas trumpam sustoja, kur šeimos nariai susirenka po dienos darbų ir nuotykių, kur visų svarbiausia – būti kartu. Atrasti laiko kokybiškam bendravimui svarbu ir tuomet, kai kambaryje susitinka skirtingos asmenybės su savo charakteriais, pomėgiais ir norais.

Namai, pasakojantys istorijas

Jei paklaustume, kur namuose praleidžiate daugiausiai laiko, ko gero, daugelis atsakytų, kad svetainėje. Būtent šioje vietoje dažniausiai susitinka ir bendrauja visi šeimos nariai. Svetainėje ilsimės ir priimame svečius, valgome ir žaidžiame su vaikais, svajojame ir skaitome knygas. Norime, kad šioje namų vietoje būtų patogu visiems namiškiams.

Jei svetainė prabiltų, ji papasakotų daug istorijų – namiškių nuotraukos, paveikslai, knygos, suvenyrai iš kelionių, žaislai. Čia būdami, jie suteikia jaukumo, kuria namų jausmą ir kelia malonius prisiminimus. Išsprendę daiktų laikymo galvosūkį, sukuriame namuose švaros bei tvarkos įspūdį. Prie tuščios sienos pritvirtinta lentyna ar nuotraukos rėmeliuose, kamputyje išrikiuoti spalvingi žaislai ir pinti krepšiai su maloniomis smulkmenomis sukuria tvarką – ir mes jau pasiruošę maloniam pokalbiui.

Visas gyvenimas svetainėje

Pamačius svetainę, lengva nuspėti, ką šeimos nariai mėgsta joje veikti. Namiškių įpročius ir pomėgius atskleidžia mielos smulkmenos įvairiose vietose. Vieni leidžia laiką prie televizoriaus, su knyga patogioje sofoje ar krėsle, kiti renkasi ilgus pokalbius ar stalo žaidimus prie didelio stalo.

Namuose kiekvienas norime jaustis patogiai ir turėti savo kampelį. Todėl kurdami namus sau, pirmiausia atsakome į klausimą, ką mėgstame veikti ir kuri vieta yra maloniausia. Nuo to priklauso, kaip planuosime erdves, išdėliosime baldus, šviesos šaltinius.

Svetainėje sukurtos mažos salelės leidžia kiekvienam namiškiui jausti, kad turi vietą savo pomėgiams. Skaitymas, žaidimai, maisto gaminimas, poilsis, pokalbiai, namų darbai ir net sportas – svetainėje iš tiesų gali tilpti visas gyvenimas!

Patogumas kelioms kartoms

Jei namuose gyvena daugiau žmonių, kiekvieno iš jų poilsio, miego ir daiktų laikymo poreikiai yra skirtingi. Norisi žaismingumo ir išskirtinumo? Daugiau natūralumo ir gamtos spalvų? Trumpam verta tapti dizaineriu ir susikurti gražią bei patogią aplinką.

Moduliniai baldai leidžia derinti laisvalaikio pomėgius ir puikiai suplanuoti poilsio salelę svetainėje. Pradėjus nuo vieno baldo, galima po truputį surinkti visą komplektą. Suderinus skirtingas spalvas rinkinys taps vienetinis.

Ar tikite, kad ant vienos sofos gali tilpti visi šeimos nariai – būti kartu ir tuo pačiu užsiimti, kuo nori? Sofa VALLENTUNA taps mylimiausia net kelioms kartoms – ji lengvai prisitaiko prie namų galimybių ir šeimos narių norų. Ši patogi sofa primena salą svetainės viduryje – ant jos visi šeimos nariai gali žiūrėti televizorių, skaityti, bendrauti ir tiesiog ilsėtis. VALLENTUNA galima derinti skirtingas įvairiausių spalvų dalis – sėdimąsias, sėdimąsias miegamąsias ir dalis su daiktadėžėmis.

Prie patogaus kavos stalelio svetainė prisipildo smagaus juoko, o jaukios akimirkos atmintyje išlieka ilgam. Įvairių stilių staliukai gali atlikti daug funkcijų ir tinka svarbioms smulkmenoms, kurias norisi turėti po ranka. Minimalaus dizaino staliukas GLADOM tiktų nuotolinio valdymo pulteliui ir kavos puodeliui pasidėti. Jis yra lengvas, todėl paprasta jį perkelti, kur reikia, o nuimamąją viršutinę dalį galima naudoti kaip padėklą.

Vertinantiems išskirtinę kokybę

Naująją baldų kolekciją STOCKHOLM 2017 sukurti IKEA dizaineriai neskubėjo. Kaip visuomet kruopščiai apgalvota ir išbaigta iki smulkiausių detalių naujoji kolekcija – prieinama daugeliui.

Minkštoji sofa STOCKHOLM – tarsi jaukumo lizdas, į kurį norisi susisukti. Ant jos telpa visa šeima – ir dar lieka vietos žaismingoms pagalvėlėms. IKEA dizaineris Ola Wihlborg prisipažįsta, kad net kelis mėnesius stebėjo, ar jo šeimai buvo patogu ant šios sofos.

Kilimas – dar viena jaukumo salelė svetainėje, ant kurios mėgsta įsitaisyti vaikai su žaislais. Ant natūralaus kilimo taip norisi pastovėti basomis ir pasimėgauti jaukumu. Ilgo plauko, lygaus audimo, apvalus, kvadratinis ar avikailio – jis namams akimirksniu suteikia jaukumo. Kiekvienas kilimas iš kolekcijos STOCKHOLM yra rankų darbo, taigi unikalus. Specialiai įrengtuose audimo cechuose Indijoje iš šimtaprocentinės vilnos juos išaudė patyrę meistrai.

Jaukius namus kuria šviesa

Šviesa lemia mūsų nuotaiką ir savijautą, nors apie tai dažnai nė nesusimąstome. Jei apšvietimas tinkamas, namai tampa jaukūs, juose gera leisti laiką. Kai norime ramybės ar dalijamės dienos įspūdžiais, įsijungiame ypatingą apšvietimą ir susikuriame tinkamą nuotaiką. Šiandieninis dizainas mums suteikia galimybes kartu ir nešvaistyti elektros energijos.

Dienos šviesa arba natūralus apšvietimas – sveikesnis akims ir kur kas malonesnis nei dirbtinis. Švedai pagrindinį svetainės baldą – sofą drąsiai stato prie lango – jie siekia iki paskutinės minutės išnaudoti kiekvieną saulės spindulį. Dėl to daugumoje švedų namų ant palangės pamatysime nuotaiką kuriantį šviestuvą, kuris imituoja pro langą sklindančią dienos šviesą.

IKEA gimė Švedijoje – šalyje, kur saulė šviesos didžiąją metų dalį pašykšti. Štai todėl IKEA daug rūpinasi tuo, kaip tinkamai apšviesti namus – kad ir koks oras būtų už lango.

Kiekvienam paros metui verta rinktis vis kitokį apšvietimą – bendrą, funkcinį ar kuriantį nuotaiką. Grindinis šviestuvas STOCKHOLM tinkamas ir bendram apšvietimui, ir skaitymui – šviestuvai įjungiami ir išjungiami atskirai. Medžiaginis gaubtas ir skirstytuvas maloniai išsklaido šviesą ir sukuria jaukų apšvietimą.

Daugiau natūralių spalvų

Namuose norime daugiau spalvų, natūralumo. Malonus ir lengvas būdas atnaujinti namus – pakeisti užuolaidas, kilimą, pagalvėles ar pastatyti naują vazą su vasaros gėlių puokšte.

Dizaino pasaulyje sugrįžtama prie paprastumo, natūralumo ir tikrumo. Viršų ima kiek tamsesnės, žemiškos, prislopintos spalvos: žalia, terakotos, pilka, tamsiai mėlyna. Ieškantiems daugiau kokybės patariama atsigręžti į natūralius audinius – liną, medvilnę ir vilną, patrauklus tampa prabangusis aksomas. Audinių raštuose marguoja augaliniai motyvai, taip pat lieta akvarelė, skirtingi vienos spalvos atspalviai.

Naujausioje IKEA baldų kolekcijoje STOCKHOLM dominuoja sodri mėlyna ir pilka spalvos, melsvas stiklas, aksomas, riešutmedis ir rotangas.

Jaukumo ir natūralumo įspūdį namams suteikia ir gyvi augalai. Noras namuose susikurti mažas džiungles prigyja ir Lietuvoje, kur maža šviesių, saulėtų dienų, žmonės išsiilgę žalumos ir gamtos.

Parengta pagal „IKEA Lietuva“ inf.

Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (152 p.)

Mados ir dizaino ekspertai stilistė Agnė Gilytė, ženklodaros specialistas Aidas Urbelis ir dizainerė Gertrūda Ramūnaitė kartu su prekės ženklu „Audimas“ inicijavo konkursą, kuriame lietuviams buvo suteikta galimybė išlaisvinti savo kūrybines jėgas. Konkurso metu išrinkti penki geriausi dizainai, kurie papuoš proginę „Audimo“ kolekciją, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Rinkdami konkurso nugalėtojus ekspertai akcentavo ne tik idėją, bet ir jos pritaikomumą. „Daiktas turi būti universalus, lengvai derinamas. Džiaugiuosi, kad per tokį trumpą laiką sulaukėme daug kūrybiškų originalių idėjų. Atrodo, žmonės pamažu išsivaduoja iš standartinių simbolių“, – savo pasirinkimus komentuoja stilistė A.Gilytė. Dizainerė G. Ramūnaitė džiaugiasi, kad dalyviai aktyviai dalijosi teigiamomis emocijomis ir nebijojo atskleisti keisčiausias idėjas, padedančias pabėgti nuo tradicinių ir jau įprastų simbolių vaizdavimo. „Konkurso metu radome gaivių įkvėpimų. Mano pasirinkimuose atsiskleidžia aiškios, minimalistinės idėjos. Lietuvos simboliai nėra lengvai derinami, todėl norėjosi atrasti naujų, neįpareigojančių reikšmių“, – konkurso nugalėtojų darbus pristatė A.Urbelis.

Vilnius – tai neišsenkantis inspiracijos šaltinis, tapęs ne vienos istorijos pagrindu ar dalimi. Kiekvieno mūsų santykis su šiuo miestu, patirtys jame skiriasi, kiekvienas „prakalbiname“ jį savaip. Projekte „Vilniaus kontekstai“ įvairias miesto vietas „kalbina“ 17 autorių, miestui sukūrusių kitur nepublikuotas esė, linkėjimus, eilėraščius, haiku ar sentencijas, kurias užrašė ant reklaminių stendų. Taip ryškiaspalviai reklaminiai plotai Vilniuje kelioms savaitėms nurimo ir tapo nereklaminių tekstų, vedančių dialogą su miestu, jo gyventojais ir svečiais, erdvėmis.

Naujamiestyje kabo Luko Šidlausko lengva satyra, o Palangos gatvėje galite sutikti nacionalinės premijos laureato Rolando Rastausko istoriniais faktais grįstą pokalbį su Palangos gatve. Auksiniu scenos kryžiumi apdovanoto pjesių kūrėjo Mindaugo Nastaravičius eilės kalbina Katedros kardinolus, o Žygimantas Kudirka aiškinasi santykius su Vincu Kudirka jo gatvėje. Kiekvienas kūrėjas siūlo patirti ir ištirti Vilnių, realią vietą, jos charakterį.

Nekomercinio projekto „Vilniaus kontekstai“ tikslas – kiek įmanoma labiau nutolti nuo reklaminės stendo paskirties, pasitelkti jį poetinės, romantinės, estetinės, nostalgiškos žinutės nešėją, pailsinti miestiečių akis nuo kasdien mus supančio vizualinio triukšmo.

209

Aušra Kaziliūnaitė

Dangiras Bugas

Direktorius

Dovilė Bagdonaitė

Gabija Grušaitė

Gabrielė Labanauskaitė-Diena

Lukas Šidlauskas

Mindaugas Nastaravičius

Remigijus Praspaliauskas

Rolandas Rastauskas

Stefanija Jokštytė

Tautė Bernotaitė

Valentinas Klimašauskas

Viktorija Ivanova

Žygimantas Kudirka

Tekstų autoriai: Rolandas Rastauskas (RoRa), Mindaugas Nastaravičius, Valentinas Klimašauskas, Gabija Grušaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Gabrielė Labanauskaitė–Diena, Dangiras Bugas, Lukas Šidlauskas, Žygimantas Kudirka, Stefanija Jokštytė, Tautė Bernotaitė, Remigijus Praspaliauskas, 209, Viktorija Ivanova, Dovilė Bagdonaitė, Viktorija Mačkinytė, Direktorius.

Projekto kuratorės – Aušra Trakšelytė, Stefanija Jokštytė

Projektui skirtų tekstų vertėjai: Rimas Užgiris, Aleksandra Fomina, Justinas Šuliokas, Kipras Šumskas, Artūras Voitenko

Projekto dizainerė – Eglė Marija Ažubalytė

Projekto fotografas – Vytautas Narkevičius

Projekto partneris – „Clear Channel Lietuva“

Tądien susitikome išgerti puodelio kavos ir aš tikrai patikėjau šio tamsaus kvapnaus gėrimo supergaliomis. Nuo pat pirmojo lūpas deginančio kavos gurkštelėjimo iki paskutinio vėsaus jos prisilietimo raizgėsi mieliausiais prisiminimais, džiugiomis dabarties akimirkomis ir gražiausiais ateities planais apipintos istorijos, o kiekviename godžiame gurkšnyje buvo justi pasakojimai apie stebuklingiausius šiltų vasaros rytų ritualus.

Samanta Stupuraitė, „V2 Concept Store“ vadovė

Didžiausias mano atradimas – jog laikui bėgant iš visiškos pelėdos tapau nepaprastai rytais besidžiaugiančiu žmogumi. Dabar šis laikas man yra labai brangus. Darbo dieną pradedu gana vėlai – 11 valandą. Iki tol galiu padaryti labai daug, įkvėpti save dienai. Arba priešingai – neturėti jokių planų, tiesiog pakankamai laiko sau. Pavasarį ir vasarą drąsiai atlapoju langus, atsisėdu ant plačios palangės, pusryčiauju ir klausausi man nubusti padedančio miesto. Jo garsai mane labai gerai paruošia dienai. Vasaros rytai būna tokie šviesūs, paprasti ir lengvi. Atrodo, matydama gražų orą už lango esu įpareigota mėgautis tokiais rytais!

Rytinis kavos ritualas prasideda darbe, parduotuvėje. Pastarųjų mėnesių atradimas – kavos ruošimo instrumentas „Brolis“. Jį išsitraukus prasideda kur kas ilgesnis ir įdomesnis kavos ritualas. Ne mažiau už kavos skonį ir kvapą man svarbus ir indas, kuriame ji paruošta.

Labiausiai mėgstu juodą, sodrią kavą. Niekada nesinori gaivios lengvos kavos, renkuosi tamsius, duslius, dūmiškus skonius. Esu sveikai priklausoma nuo greito itališko espreso, tačiau be galo mėgstu ir lėtus ilgais pokalbiais apipintus kavos gurkšnius. Pastebiu, kad dienai persiritus antron pusėn ant mano darbo stalo atsiranda antras puodelis kavos – popietinės kavos skonis ir kvapas prabudina mane kitam dienos etapui. Gaila, kad neskubant išgerti puodelį šio gėrimo su artimaisiais ar draugais – prabanga. Juk vakare kavos negersi! Tam lieka rytai. Džiaugiuosi, jei iki prasidedant darbo dienai pavyksta susitikti su kuo nors motyvaciniam pusvalandžiui. Tokie rytai būna patys gražiausi. Kava – tai galimybė sustoti. Prie jos puodelio įvyksta daug įdomių pašnekesių. Ypač atostogų metu. Juk tada kavai turi daug laiko, o kiekvienas gurkšnis nuneša į labai gilius pokalbius. Rytas be kavos man yra neįsivaizduojamas.

Samantos ryto kava: silpnasis espresas (it. Espresso lungo) su pienu iš „Ethiopia Kayon Mountain“ pupelių, skrudintų „Vero Coffee House“. Kai viengubo espreso per mažai, o kava norisi pasimėgauti keliomis minutėmis ilgiau ir saldžiau. Pienas papildo kavą lengvai vaniliniu poskoniu ir kremine tekstūra.

Benas Poderis, investicijų valdytojas, meno projekto „2H.ART“ sumanytojas

Mano rytai būna dviejų labai skirtingų tipų – darbiniai ir savaitgaliniai. Darbo dienų rytus stengiuosi kuo labiau suspausti, kad galėčiau daugiau laiko skirti miegui. Kavos momentą patiriu darbe – kiekvieną savo rytą pradedu kavos puodeliu. Jam skiriu bent pusvalandį – per tą laiką neapkraunu savęs darbais, nors žinau, kad tuo metu jau turėčiau dirbti. Gurkšnodamas kavą skaitau su verslu susijusius straipsnius, peržvelgiu naujienų portalus „Verslo žinios“, „Financial Times“, „Bloomberg“. Savaitgaliais gerdamas kavą skaitau apie meną, kūrybą, ieškau įkvėpimų „2H.ART“ feisbuko ir instagramo puslapiams. Laikydamas kavos puodelį ieškau idėjų instagrame, peržiūriu kitų mėgstamų menininkų darbus. Už mano namų lango yra vidinis kiemelis, kuriame galėčiau praleisti savo rytus. Jau ketverius metus planuoju ateityje gerti kavą jame.

Kava man kelia labai geras emocijas, juk beveik su visais sau svarbiais žmonėmis bendrauju prie jos puodelio. „Gal išgerkime puodelį kavos?“, – taip skamba pirmasis klausimas susitikus su draugais. Kartais net nepagalvoji, ar iš tiesų jos nori. Pritemdyta šviesa, už stiklo tekantis miestas, pokalbiai ir kavos puodelis sukuria magišką aurą.

Turiu taisyklę – per dieną negaliu išgerti daugiau dviejų kavos puodelių. Man patinka klampi, tirštesnės tekstūros kava. Nėra jokio kito gėrimo, kurį man taip patiktų gurkšnoti lėtai: arbatos negeriu, vanduo neskanus. Lėtai gurkšnoti mėgstu „netikrą“ kapučiną – tai panašus į kapučiną gėrimas, tik su mažiau pieno. Šiame gėrime labiau juntamas kavos skonis. Nemėgstu latės, joje per daug pieno, tai per sotus gėrimas. Kiekvienas išgertas kavos puodelis – tarsi nedidelė problema. Atrodo, dar norėtum gurkšnoti, tačiau limitas jau nebeleidžia. (Juokiasi).

Beno ryto kava: klasikinis kapučinas iš „Nicarague Marilec“ kavos pupelių, skrudintų „Gardelli Specialityy Coffees“. Lengvas, pieniškas kavos gėrimas su vaisinių ir citrusinių poskonių turinčiomis pupelėmis sukuria tobulą popietės meditacijos gėrimą. Kava – švelni ir kvapni.

Edgaras Pranskevičius, miksologas, „The Real Shakers“ įkūrėjas

Ir savaitgaliais, ir paprastomis dienomis rytai prasideda nuo puodelio kavos. Labiausiai mėgstu espresą – juo savo dieną pradedu pastaruosius trejus metus. Kasryt kavą verdu jau visą šį laiką mūsų namuose tarnaujančiu itališku kavinuku. Labai mėgstu greitą kokybiško espreso kavos puodelį išgerti bare ar kavinėje. Nesu didelis ilgo sočių kavų gėrimo mėgėjas. Man atrodo, kad atskiesta kava nėra tokia tikra, kaip kava be priedų. Kavos kokybę vertinu labai griežtai. Kadangi mano darbas susijęs su barais, gėrimų ruošimu, labai mėgstu įvairius biterius. Vienas mėgstamiausių mano kokteilių – espreso martinis. Kavai paruošti reikalinga technika, žinios, išmanymas ir geri produktai, o be kokybiškos kavos nesuplaksi ir gero kokteilio. (Juokiasi).

Ryte mane džiugina daug dalykų: mano žmona, gardūs pusryčiai, šuo. Gerdamas rytinę kavą dėlioju visos dienos planą. Jeigu darbus būnu suplanavęs iš anksto, gurkšnodamas kavą mėgstu žiūrėti laidą „Labas rytas“. Tai tokia keista vintažinė ryto laida, kurią prisimenu dar nuo mažų dienų. Atsigeri kavos, 20 minučių pažiūri „Labas rytas“, susipažįsti su naujienomis ir neri į dieną.

Ne mažiau svarbi ritualo dalis – estetika ir indas, iš kurio kavą geriu. Kiekvienas gėrimas turi jam skirtą indą – būtų labai nemalonu gerti espresą iš bokalo. Namuose kavą geriu iš mažyčio malonaus mėlynais raštais marginto puodelio be rankenėlės. Kasryt juo naudojuosi jau keletą metų.

Edgaro kava: V60. Filtrinė juoda kava, paruošta iš „Ethiopia Mora Mora“ kavos pupelių, skrudintų „Gardelli Speciality Coffees“. Tokia kava – ypatingai lengvos ir arbatinės tekstūros, bet pasižymi ir stipriu poskoniu. Ji ypač rekomenduojama baristų, nes taip specialiai ruošiant geriausiai išryškėja skirtingų kavų savybės.

Aistė Svarauskaitė, tinklaraščio „Basic approach blog“ įkūrėja

Rytais stengiuosi nepraleisti sočių pusryčių. Paskubomis išgeriu puodelį arbatos. Kava man – daugiau laiko reikalaujantis ritualas, norisi ją gerti ramiai, kiekvienam gurkšniui skirti laiko, tad tai darau darbe. Kavą gurkšnoju skaitydama naujienas, perverčiu biure esančius naujus žurnalus apie madą, keliones, maistą.

Mano rytai prasideda puodeliu juodos kavos su šlakeliu pieno. Ne mažiau nei kava man svarbus indas, iš kurio ji geriama. Iš direktoriaus esu nuvogusi puodelį, ant kurio parašyta „The Boss“, taip ir pradedu savo dieną. (Juokiasi).

Savaitgaliais nemėgstu skubėti – pasigaminu lėtus pusryčius, pasidarau puodelį kavos, bendrauju su artimaisiais. Taip kavos gėrimas išsitęsia į ilgą lėtą gurkšnojimą, apipintą pokalbiais, istorijomis, dienos planais. Tai tarsi proga sulėtinti gyvenimo tempą, tad ilgą gardžiavimąsi kava mėgstu labiau nei greitą espreso gurkšnį.

Iš Varšuvos esu parsivežusi paprastą baltą puodelį. Jis niekuo neypatingas, iš jo tiesiog labai skanu gerti. Įdomu, jog kava yra vienintelis gėrimas, kurį geriame, kad ir kur bebūtume – namie, gamtoje, sodyboje, kitose šalyse – nubudę iškart einame išsivirti puodelį kavos. Pastaruoju metu man kava man suteikia progų susitikti su seniai matytais žmonėmis. Draugų kompanijoje turime net specialų terminą tokiems susitikimams – „kavagėris“. Taip vadiname kavos gėrimą drauge. Juk dažniausiai kavą geriame ne dėl to, kad norime atsibusti, o dėl to, kad tai sukuria kažkokią sunkiai nusakomą, tačiau labai jaukią atmosferą.

Aistės kava: flat white iš „Ethiopia Kayo Mountain“ pupelių, skrudintų „Vero Coffee House“. Stiprus pieniškas kavos gėrimas, tobulas kavos ir pieno santykis, su lengvu pieno kremu puikiai atsiskleidžia juntamos visos kavos subtilybės.

Užsukite istorijų ir gardžios rūšinės kavos į „Her Excellency. Speciality Coffee“

Domininkonų g. 14, Vilnius

Rotušės aikštė 1, Kaunas.

Puodelis karštos kavos, knyga rankoje ir pilnas balkonas gėlių. Tai Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studentės Gretos Slivskytės pasaulis, kuris žavi savo poetiškumu. Knygų apsuptame „Mint Vinetu“ knygyne ji mielai dalijasi, ką vertėtų perskaityti šią vasarą.

– Atvažiavai studijuoti filosofijos iš Kretingos į Vilnių. Ar spėjai prisijaukinti šį miestą?

– Pirmi mėnesiai atvažiavus į Vilnių buvo sunkūs. Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi: ,,Kūnas tai skrenda lėktuvais, važiuoja traukiniais, bet siela visada eina pėsčia.“ Taigi manoji nebuvo parėjusi iš Kretingos. Kiekvieną savaitgalį važinėdavau atgal namo. Sunkiausias dalykas atvažiavus į kitą miestą yra nežinojimas. Man svarbu surasti jaukių vietų, kur kiekvienas kampas būtų žinomas, su savo istorija. Tačiau pagyvenusi Vilniuje dvejus metus, galiu teigti, kad šis miestas man jau yra kaip antri namai, į kuriuos gera sugrįžti. Nors ir bėgu į mišką šalia namų ar prie ežero vos tik progai pasitaikius.

– Tai tu esi gamtos vaikas?

– Tikrai taip, mėgstu pievą, mišką, jūrą. Pastebiu, kad žmonės ilgisi ramybės, buvimo gamtoje. Paprastumas pagaliau įgauna geroką persvarą kovoje su pompastika, perdėtu blizgesiu. Kad ir Eurovizijos nugalėtojo pasirodymas. Gi nematytas dalykas, kad tokia daina laimėtų pirmąją vietą. Man atrodo, tai daug ką pasako. Žmonės ilgisi ramybės. Įtampos, streso, susvetimėjimo pasaulyje tiek daug, kad toks reiškinys man atrodo labai natūralus.

– Su kuo tau asocijuojasi atostogos?

– Su Kretinga. Vakare, kai būna vėsu, kai šunys loja tolumoje, kregždės virš galvos skraido, o mes su tėvais sėdime basi tarp gėlynų ir bendraujame. Arba kai skaitau knygas pievoje.

– O ar turi mėgstamų erdvių Vilniuje?

– Baruose manęs nesutiksi, nes barų kultūra man nėra prie širdies – bet bibliotekoje tikrai rasi. Tai tokia nenuspėjama vieta – kaip ir rami, bet juk ten vyksta tiek daug įvairių renginių. Todėl labai mėgstu nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką arba „Mint Vinetu“ knygyną.

– Kaip matau, tau patinka būti tarp knygų. Kas tau yra knyga?

– Knyga man – tai materialus išminties šaltinis. Ji yra prieinama kiekvienam ir padeda daug ką suprasti, pamatyti. Reikia tik nebijoti jomis naudotis ir stengtis skaityti geras knygas.

– Kaip tu išsirenki gerą knygą?

– Dažniausiai renkuosi pagal žinomą autorių. Jeigu mane sudomina viena autoriaus knyga, tada aš tęsiu pažintį skaitydama kitas jo knygas bei paties autoriaus biografiją. Taip pat atsižvelgiu į man įdomių žmonių rekomendacijas arba apžvalgas žurnaluose.

– Kada į tavo gyvenimą atėjo pomėgis skaityti?

– Visą vaikystę buvau aktyvus vaikas, daug laiko leisdavau draugų kompanijose, kur knygų neskaitydavome – lakstydavome laukuose. Tačiau vieną vasarą, galbūt po aštuntos klasės, atradau knygų skaitymo malonumą ir nuo tada mano gyvenimas pasikeitė. Pamilau knygas. Manau, jos labai pakeitė mane, mano mąstymą, pasirinkimus. Apskritai, Kretingoje vaikai neturi galimybės lankyti teatrą ar kiną, nes jų tiesiog nėra. Todėl knygos yra vienintelis kultūros šaltinis, padedantis vaikui augti, mąstyti, suprasti.

– Tavo Instagramas žavi jaukiomis poetiškomis nuotraukomis, o ar tu pati mėgsti poeziją?

– Labai. Neseniai pradėjau kaupti poezijos rinkinius. Tiesiog gerdama kavą atsiverčiu kurią nors poezijos knygą, pradedu skaityti ir kava pasidaro skanesnė. Kaip tik neseniai įsigijau naują Donaldo Kajoko rinktinę „Poezija, o gal ne ji“, kuri žavi nepakartojamu turiniu. Manau, kad socialinėje erdvėje, tame pačiame Instagrame, svarbu pasirinkti, ką nori transliuoti. Aš pasirinkau poeziją. Transliuoju tai, kas man yra gražu ir ko kiti galbūt nepastebi, pavyzdžiui, kokį kampą su gėlėmis, pievą su knyga.

– Ką per šias vasaros atostogas rekomenduotum paskaityti „Lamų Slėnio“ skaitytojui?

– Pradėsiu nuo ,,Tėtušis Hemingvėjus. Draugo atsiminimai“. Tai yra Hemingvėjaus biografija, kurią parašė jo artimas draugas, žinomas biografas A. E. Hočneris. Tai labai jautri istorija, atskleidžianti iš pažiūros tokio stipraus ir gal net ganėtinai lengvabūdiško charakterio rašytojo gyvenimo istoriją su visais nuopuoliais ir pakilimais. Knyga labai įtraukia, nes yra pilna tokių asmeniškų Hemingvėjaus gyvenimo aspektų, apie kuriuos galėjo žinoti tik patys artimiausi. Mane labai žavi tai, kaip Hemingvėjus sugebėjo mėgautis gyvenimu. Mėgautis visai ne vulgariai, bet prasmingai. Iš pažiūros lengva knyga, kuri savyje talpina labai gražų turinį. Apskritai, skaityti biografijas man atrodo labai prasmingas pasirinkimas, nes jos padeda suvokti autoriaus kūrybą. Pavyzdžiui, po Hemingvėjaus biografijos skaitydama jo ,,Salos vandenyne“ pamačiau, kiek daug rašytojas ten sudėjo savęs. Be to, pastaroji jo knyga yra puikus pasirinkimas vasarai.

Prieš metus gavau dovanų, bet tik visai neseniai perskaičiau Simone de Beauvoir knygą ,,Visi žmonės mirtingi“, pasakojančią nemirtingo vyro ir mirtingos moters istoriją. Skamba, lyg tai būtų meilės istorija su nuspėjama pabaiga, bet meilės čia ne tiek jau ir daug. Knyga turtinga savo istoriniu kontekstu. Veiksmas vyksta nuo viduramžių Italijos iki artimo šioms dienoms Paryžiaus. Knygoje supriešinamos mirtingo ir nemirtingo žmogaus vertybinės nuostatos ir jų požiūriai į gyvenimą. Neretai žmonės svajoja: kas būtų, jeigu jie gyventų amžinai, bet kartais stebint žmones iš šalies man kyla mintis, kad jie nesuvokia, kad mirs. Nors gal ir gerai. Antraip visur matytume vien beprasmybę.

Kita knyga būtų Harper Lee ,,Nežudyk strazdo giesmininko“. Šią knygą skaityti gali bet kokio amžiaus žmogus – toks jos universalumas ir paprastumas, nors joje kalbama apie labai prasmingus ir esmingus dalykus. Veiksmas vyksta Amerikoje, kur mažame miestelyje šalia padorių ir paprastų žmonių įsivyrauja rasizmas. Todėl knyga kupina liūdesio, nors skaitydamas gyveni viltimi, kad žmonės pagaliau atsimerks ir supras, kad rasizmas yra toks nepagrįstas ir baisus dalykas, iš esmės keičiantis visai nekaltų žmonių gyvenimus. Knyga įkvepia kovoti vardan savo įsitikinimų, padėti silpnesniam ir išlaikyti savo vertybinį pagrindą nepriklausomai nuo aplinkybių. O šitai, mano manymu, labai svarbu suvokti jaunam žmogui, nes paslysti ir pasiklysti gyvenime progų apstu.

– O ką pasiūlytum iš lietuvių literatūros?

– Vinco Mykolaičio-Putino ,,Altorių šešėly“. Tai visiškai puikus kūrinys, kurį pasiimti į rankas niekada nėra per vėlu. Ir visai nereikia baidytis jo apimties. Kuo knygos daugiau, juo ilgiau tęsiasi malonumas ją skaityti.

Jurga Ivanauskaitė – irgi mano mylima autorė. ,,Miegančių drugelių tvirtovė“ – labai prasminga knyga, kalbanti visuomenei nelabai priimtina tema ir griaunanti stereotipus.

Šiuo metu grįžau prie Vytauto Mačernio laiškų. Neapsisprendžiu, kas gražiau – jo poezija ar laiškai. Mes abu iš to paties krašto – Žemaitijos. Abu miškų, laukų vaikai, todėl jo kūryba man labai artima.

Šiandien norėčiau išsitiesti kur miško aikštėj
Ir taip, pusiau budėdams, pusiau sapne;
Klausytis vėjo, kuris pro plačią girią vaikšto,
Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.
Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti.

– Kokia tavo gyvenimo filosofija?

– Labai natūralistinė ir paprasta. Mėgaujuosi dabartimi, studijomis, atostogomis, laisvu laiku bei galimybėmis. Neužsidarau namie ir nelaukiu, kol praeis mokslai, o tada lyg ir pradėsiu gyventi. Tiesiog mėgaujuosi tuo, ką šiuo metu turiu, stengiuosi nebūti apatiška ir džiaugiuosi smulkmenomis.

Rodos, Balyje gyvenanti Gerda Mickevičiūtė kuria ne tik „Makara“ maudymosi kostiumėlius, bet ir amžinos vasaros, nepažabotos laukinės laisvės ir kvapą gniaužiančių patirčių jausmą. Juk, pasak Gerdos, ten, kur susilieja vanduo ir moteris, prasideda magija…

Nauja kolekcija

Ši kolekcija gimė per savaitę… Pernai Balyje įrenginėjau ir atidarinėjau „Makara“ parduotuvę, tad buvau nusprendusi naujos kolekcijos nekurti, tik išleisti senos kolekcijos modelių su naujais printais. Tačiau gruodį sulaukiau bičiulės Kristinos (vėliau tapusios mano verslo partnere) skambučio – ji siūlė pradėti dirbti kartu ir griebti už ragų JAV rinką. Taip ir padarėme, tad naująją kolekciją pavadinau „LA is calling“ (liet. kviečia Los Andželas). Ji – apie minkštumą, grakštumą ir dailias linijas. Kolekcijoje dominuoja pastelinės spalvos. Pirmą kartą „Makara“ maudymosi kostiumėliai nėra skirti tik banglenčių ar kito aktyvaus vandens sporto gerbėjoms. Mano asmeniniai naujosios kolekcijos favoritai – tai „Lagoon“ – ištisinis maudymosi kostiumėlis aukštu kirpimu ties klubais, ir „Coco“ bikinis – nuostabus draugas bet kokioje kelionėje.

Sezono tendencijos

Šią vasarą maudymosi kostiumėliai atskleidžia daug nuogo kūno. Populiari devintojo dešimtmečio stilistika – aukštos kelnaitės, aukšti klubų kirpimai – kad būtų matyti kuo daugiau kojų! Šis sezonas itin seksualus ir atviras. Dominuoja pastelinės spalvos: išplauta žydra, braškinio pieno kokteilio spalva, šviesiai gelsva, taip pat intensyvi bordinė ir žalia. Populiarūs ir skirtingų spalvų deriniai. Į madą sugrįžo aukso ir sidabro žvilgesys.
Išsirinkti tinkamiausią

Daugeliui moterų atrodo, kad „Makara“ maudymosi kostiumėlis joms bus per mažas. Visoms joms iškart sakau – NE! Maudymosi kostiumėliai, kaip ir džinsai su laikra, vos įlipus į vandenį išsitempia vienu dviem centimetrais. Šiek tiek jį panešiojus, išskalbus, jis dar šiek tiek palaisvėja. Tad visada rinkitės šiek tiek labiau aptemptą maudymosi kostiumėlį. Taip pat nepamirškite, kad jį vilkėdamos turite jaustis patogiai, laisvai judėti ir, žinoma, patikti sau.

„Makara“ moteris

„Makara“ visada siekė, kad moteris būtų elegantiška, net jei ji čiuožia banglente. Esu užkietėjusi estetė, per daug detalėmis apkrauti drabužiai ir daiktai mane erzina. Manau, kuriant drabužius visų svarbiausia – audinys ir jo kritimas bei linijos. Aš tiesiog kuriu tai, kas man patinka ir yra gražu, ir tuo noriu įkvėpti kitas moteris, kad vilkėdamos mano kūrinius jos jaustųsi nuostabiausios vandens deivės, turinčios puikų skonį. Kai moteris jaučiasi laisva vandeny ar netoli jo – prasideda tikra magija…

Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (200 p.)

„Kada paskutinį kartą pamatę stilingą vyrą pagalvojote, kad jis ne tik turi išlavintą mados pojūtį, bet ir daug didesnę už jūsiškę spintą?“, – klausia mados tinklarasčio „Fancy Closet Fox“ įkūrėja Agnė Mileikaitė. Mergina atvirauja, kad ją šis jausmas aplanko kasdien. Šiandien Agnė su „Lamų slėniu“ dalijasi smagiomis mintimis apie Y kartos atstovus ir vyrišką stilių.

Y karta ir mada

Vyrų mada ne tik užkariavo podiumus, bet ir užvaldė gatvės stilių. Už tai galime padėkoti Y kartai ir šios kartos vaikinams. Jie dėvi kostiumus ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad to nori. Jie nebijo išsiskirti iš minios. Priešingai – to siekia. Jie išdidžiai dėvi spalvotas tampres ar milžiniškas skrybėles. Nors dauguma vis dar pašaipiai nusišypsome pamatę vaikiną, kuris atrodo taip, lyg šalia jo būtų sprogusi mados bomba ir aptaškiusi visais įmanomais sezono aksesuarais, tačiau tiesa tokia: tokių vaikinų mums reikia, kad mada ir kultūra judėtų į priekį.

Y karta padarė didelę paslaugą mums visiems – privertė ir kitas kartas perimti jų mados įpročius. Nuo 2013 metų vyriškų rūbų pardavimas pasauliniu mastu išaugo 14% ir net šiek tiek lenkia moteriškų rūbų pardavimą. Dėl šių skaičių prekiniai ženklai pakeitė savo strategijas, o prekybos centrai – parduotuvių išdėstymą. Dabar nieko nebestebina kosmetikos prekių parduotuvėje besipuikuojantys barzdos priežiūros reikmenys ar aliejai, nebestebina ir vaikinų eilės, besidriekiančios prie parduotuvių, turinčių naujausią „Nike“ sportinių batelių kolekciją.

Y karta sukūrė naujas vyrų mados taisykles: ištrynė griežtas ribas tarp vyrų ir moterų mados, privertė vyrukus domėtis, kaip gaminami jų rūbai, ar tai nekenkia aplinkai, visus privertė įsigyti sportinius batelius ir išmesti nebemadingą apavą.

Ką tai reiškia? Tai atskleidžia sparčiai besikeičiančią visuomenę ir augantį individualizmo kultą, kuris keičia ne tik prekybos centrus, bet ir skverbiasi į mūsų laisvalaikį, pomėgius, knygas, žurnalus, muziką, klubus. Su drąsia vyriška mada mes įsileidžiame kitoniškumą ir laisvę į savo kultūrą. Tad kitą kartą, pamatę vaikiną, kuris ką tik išgyveno „mados sprogimą“ – nusišypsokite.

Menininkės Ievos Mekšrūnaitės gyvenime improvizacijos yra labai daug. Tikrai daugiau nei daiktų jos ir architekto Vytauto Biekšos namuose, seniausiame Pamėnkalnio gatvės name. „Daug dalykų nutinka atsitiktinai“, – sako grafikė, dviejų vaikų mama ir nenuilstanti keliautoja, savo atostogų niekuomet neplanuojanti, o kelionių nespraudžianti į grafikus. Šiandien, kai užrašinėju mūsų pokalbį, Ieva su draugėmis mėgina viską, ką įmanoma, pasiimti iš Japonijos.

– Jau kurį laiką internetinėje erdvėje stebiu tavo pasakojimus iš kelionių po meno pasaulį. Jose labai dažnai dalyvauja ir sūnūs – Jonas su Martynu. Tos jūsų kelionės, rodos, paneigia įprastas nuostatas – kam vestis mažą vaiką į meno galeriją, juk vis tiek nesupras. Arba – kam vykti į kelionę su vaiku, juk dar mažas, jam bus sunku, o ir tėvams – nelengva?

– Nežinau, apie ką kalbi. Aš taip galvojančių draugų neturiu, neabejoju, kad tu – irgi. Manau, kad tie, kurie skaito „Lamų slėnį“, taip pat. Kelionių būna visokių – su vaikais, be vaikų, su vyru, su draugėmis, su draugų šeimomis. Mano vyras mėgsta slidinėti, jis dažnai į kalnus važiuoja be mūsų, su draugais. Manęs klausia – kaip tu jį išleidi? Koks keistas klausimas! Jis mane irgi juk išleidžia, nemanau, kad jo draugai klaustų – kodėl išleidai žmoną? Suprantu, esama žmonių, kuriems atrodo būtina vaikščioti susikibus už rankų – kad parodytum, jog esi šeima. Mes kitaip gyvename. Aš suplanuoju kelionę, Vytas prisijungia prie mūsų su vaikais, kai randa laisvo laiko. Man laviruoti lengviau, jei jis netelpa į mūsų grafikus, turi derintis. (Juokiasi).

– Kiek metų buvo tavo vaikams, kai pirmą kartą jiems parodei kitą šalį?

– Jonui turėjo tuojau sueiti dveji, kai galvon šovė mintis – turiu kur nors išvažiuoti. Ilgai galvojau kur, suplanavau Paryžių. Prisipažinsiu, buvo baisu – kiekviena tokia kelionė yra žingsnis iš komforto zonos. Neįprastas šis žodis mano leksikoje, bet taip yra. Namie iš komforto zonos nepabėgsi, bent jau man nepavyksta. Bet jei esama žmonių, kurie mano, kad nueiti su vaikais į bažnyčią yra iššūkis, tai jiems toks sekmadienis gali tapti galimybe pabėgti iš įprastos situacijos. Kelionė į Paryžių su dvejų metų vaiku buvo mano bandymas pakeisti savo gyvenimą. Sutariau su mama, kad ji dvi savaites pabus su mumis, tėtis irgi atskrido, tik Vytas neištaikė. Išsinuomojome butą pačiame Paryžiaus centre, aš sudėliojau sau dienotvarkę. Kai turi mažą vaiką, turi derintis prie jo ritmo, sugalvoti, kad į muziejų eisi vieną kartą per dieną, o ne šešis. Nepaklusi vaiko ritmui, neatsižvelgsi į jo norus, bus blogai – jis susierzins, tu susierzinsi.

– Kokia buvo kelionės idėja? Kodėl Paryžius?

– Paryžius – nes smagu. Kol Jonas buvo mažas, su Vytu šiek tiek keliavome, tačiau kai sūnui suėjo dveji, pagalvojau – jis jau didelis vaikas, jam įdomu, menų gal nesupras, tačiau bus smagu skristi lėktuvu, nueisim į Liuksemburgo sodus, į karuseles, pavalgysiu bandelių, atsigersiu kavos, aplankysime Luvrą, darysime viską, ką smagu daryti su vaiku. Iš tiesų mintis ir yra tokia: daryti su vaiku tai, kas smagu. Kai pasitiki savo vaikais ir savimi, kai tau patinka kartu praleistas laikas, išmoksti valdyti situacijas. Nesklandumų gali nutikti, bet jie dažniausiai – ne vaikų, o mūsų, tėvų, klaidos. Paryžiuje buvau su mama, kuri man labai patinka, buvau su vaiku, kurį labai myliu, ar galima geresnio laiko norėti?

Beje, Paryžiuje sužinojau, kad laukiuosi antrojo vaiko. Martynas gimė lapkritį, gegužę mes išsiruošėme su abiem vaikais į Nicą. Buvo ne taip įdomu kaip Paryžiuje, bet labai smagu vaikams – jūra, saulė, nuostabus oras.

Po metų vėl aplankėme Paryžių, paskui išvykome į Barseloną. Planuose buvo ir Berlynas, tačiau užklupo vėjaraupiai, teko likti namuose.

Lengva keliauti, kol vaikai neina į mokyklą, o kai prasideda mokslai, planuoti reikia labiau. Šiais metais jie mūsų klausia – o kada mes? Jūs keliaujate, keliaujate, o mes? Suprantu, kad reikia vėl skristi, labai noriu Joną nusivežti į Londoną, bet pasaulyje tokia įtempta situacija. Galima apie tai negalvoti, bet būtų kvaila. Ankstesnėse kelionėse rizika buvo kitokia – kas, jei liga užklups? Londonas šiandien pavojingas kitaip. Paryžius – irgi. Tą dieną, kai iš jo grįžome, Eliziejaus laukuose nušovė žmogų. Gali tikėti likimu, kiek tik nori, gali ieškoti pasiteisinimų, bet jei būtume kur nors netoliese? Baimės jausmas neišvengiamai egzistuoja, jautiesi atsakingas už savo vaikus. Svetimas miestas, svetimos gatvės, kitokie žmonės… Nicos turguje kartą pametėme Joną. Neabejoju, atsiras žmonių, kurie sakys – kokia bloga mama. O Jonas ėjo ir nuėjo! Tokie dalykai nutinka, jei keliauji, ir tą reikia žinoti. Užtat visi gavome gerą pamoką, sutarėme: stovi toje pačioje vietoje, kur pasimetei, ir garsiai šauki.

Vaikai man dažnai pasakoja – čia buvome, čia keliavome. Kuo jie daugiau žino apie pasaulį, kuo labiau domisi, tuo geriau, o man įdomu matyti pasaulį jų akimis, pažvelgti naujai į tai, ką jau esu mačiusi ne kartą. Barselonoje viena jau nieko naujo negaliu rasti, o vaikai ieško naujų dalykų, naujų nuotykių.

Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (16 p.)

Jei tingiai atostogaujate – šis receptas kaip tik jums! Šiandien „Lamų slėnyje“ maisto tinklaraščio „Skanios dienos“ įkūrėja Marta Černiauskaitė dalijasi gaivių vasariškų ledų receptu.

Reikės:

420 ml plakamosios grietinėlės;

400 g kondensuoto pieno;

100 ml šaltos stiprios kavos;

80 g šokolado, supjaustyto gabalėliais.

Procesas:

Grietinėlę išplakite iki standumo. Į kondensuotą pieną įmaišykite perkoštą šaltą kavą. Lėtai plakant grietinėlę, į ją supilkite kondensuoto pieno ir kavos masę. Plakite, kol masė taps vientisa. Į grietinėlės ir kondensuoto pieno plakinį mentele įmaišykite šokolado gabalėlius. Viską supilkite į norimą formą ir dėkite į šaldiklį, kol ledai sustings.

Žiūrėdama į stebuklingu mygtuko paspaudimu įamžintas akimirkas, lengvai įsivaizduoju save ten: baltuose Sicilijos paplūdimiuose, modernioje viloje kažkur laukinėje Portugalijos gamtoje ar kitame pasaulio krašte, atsidavusią Pietų Afrikos pakrantes skalaujančių vandenyno bangų jėgai. Užuodžiu nosį kutenantį salsvą kruopščiai dėžėse surikiuotų prisirpusių apelsinų kvapą. Išgirstu, kaip šūkauja vietiniai šviežių daržovių pardavėjai siaurose Sicilijos gatvelėse. Pajuntu, kaip mano gomurį paliečia saldus portugališkas desertas ir ledai su čiobreliais. Tai – sustabdytų akimirkų galia, kuri, pridėjus lašelį vaizduotės, gali nunešti į tolimiausius pasaulio kampelius.

Ritos Sicilija

Nepabostanti Sicilija

Sicilijoje lankiausi šešis kartus, bet nujaučiu, kad sugrįšiu dar ne kartą! Miestai ir miesteliai ten labai skirtingi – vis ima ir nustebina mane. Tai lyg muziejus po atviru dangumi, o lengvumas ir gera nuotaika, rodos, skverbiasi iš dirvožemio. Kiekviena aplankyta vieta apdovanojo naujais potyriais – iki šiol neragautais skoniais, nejaustais kvapais, negirdėtais garsais. Didelį įspūdį ir daug atsiminimų man paliko Porto Palo, Itala, Erice, Scopello, Savoca, Siracusa, Porto Palo, Itala, Sciacca, Cefalu miesteliai.

Vietiniai gyventojai

Siciliečiai man primena vaikus: atlapaširdžiai, emocingi, naivūs, draugiški, gyvybingi žmonės. Jie labai vertina savo salą ir didžiuojasi tuo, ką daro. Salos gyventojai – sąžiningi žmonės. Kartą mano vyras kavinėje paliko piniginę. Ant kojų buvo sukeltas visas miestelis, mus surado paplūdimyje ir sugrąžino pamestus daiktus. Temų pokalbiams siciliečiai gali surasti iš nieko. Prisimenu, stebėjau į barą užsukusius vietinius – užsisakyti maistą ir išklausinėti padavėją jiems gali prireikti ir 15 minučių. Vaikai Sicilijoje labai mylimi: visada bus pakalbinti, pavaišinti. Kartą dukra Adelė manęs paklausė – kodėl senukai čia tokie linksmi? Turbūt saulė daro stebuklus!

Vinco Portugalija

Portugalijos žavesys

Portugalija – tai švelnus ir šiltas klimatas, vandenynas ir jūros gėrybės, vietinis vynas ir visuose kampuose augantys oranžiniais taškais išmarginti apelsinmedžiai. Kas galėtų palikti geresnį įspūdį atvykus į dar nelankytą šalį? Mums su Kriste (mados tinklaraštininkė Kristė Stankevičiūtė – aut. past.) pasisekė – nuo pirmųjų akimirkų šalyje buvome apsupti geranoriškų ir atvirų žmonių. Jau važiuodami iš oro uosto miesto centro link, klausėmės taksi vairuotojo pasakojimų apie Portugaliją ir jos sostinę Lisaboną. Vos spėjome rašytis vietinių restoranų pavadinimus, vietas, kurias būtina aplankyti, kur išgerti skanios kavos ar smagiai praleisti laiką.

Vietinė dvasia

Dar prieš atvykdami į Portugaliją su Kriste vis dvejojome, ar teisingai nusprendėme, pasirinkdami didžiąją atostogų dalį praleisti ne arčiau vandenyno kaip dauguma, o pajudėti į šalies rytus nuo Lisabonos, arčiau vietinės portugalų kultūros. Nuostabaus grožio miestelyje – Evoroje gyvenantis portugalas pasakojo, jog sostinė, taip pat kaip ir kiti didieji miestai, nėra geriausia vieta pajausti vietos dvasią. Didieji miestai perpildyti turistų, skirtingų kultūrų žmonių iš viso pasaulio, tad pradeda funkcionuoti atvykėliams, taip prarasdami ryšį su sava kultūra. Pirmąsias dienas praleidę Lisabonoje, pajudėjome į mažesnį miestelį – Arraiolos. Ten pajutome tikrą portugališką dvasią: melsvai ir baltai išdažytų mažų namukų architektūrinę mozaiką papildė kiekviename kampe augantys gaiviomis spalvomis švytintys apelsinmedžiai ir citrinmedžiai. Siauros plytomis grįstos gatvelės priminė apie senąsias susisiekimo priemones – arklius. Apsilankęs bet kurioje kavinėje visada galėjai rasti šviežių tradicinių portugališkų saldumynų ir pigaus, tačiau tikrai neprasto vietinio vyno.

Dano Pietų Afrikos Respublika

Palankūs Keiptauno vėjai

Esu įsimylėjęs vandenį ir visus vėjo ir vandens sportus, ypač plaukiojimą jėgos aitvarais. Keliaudamas sužinojau, kad būtent Pietų Afikoje, Keiptaune, pučia patys palankiausi vėjai, pietinio pusrutulio vasaros sezonui sutraukiantys geriausius pasaulio aitvaruotojus. Ankstesnėse kelionėse sutikti pietų afrikiečiai dalijosi įspūdžiais, koks nuostabus yra jų kraštas: degančiomis akimis pasakojo apie kvapą gniaužiančius peizažus ir saulėlydžius, gerą maistą, fantastiškas vandenyno bangas, gyvūnijos įvairovę. Šie pasakojimai mane įtikino! Žiemos sezoną nusprendžiau praleisti viename nuostabiausių pasaulio miestų.

Esame pratę, kad turint europietišką pasą keliauti paprasta – tiesiog nusiperkame bilietą, greitai sutvarkome dokumentus ir išskrendame. Pietų Afrikos Respublikoje viskas vyksta kiek kitaip – iš manęs reikalavo daug dokumentų, įrodymų, draudimų. Kol sutvarkiau visus reikiamus dokumentus, praleidau pirmąjį savo skrydį, o ten nuvykau tik sezonui perkopus antron pusėn, vasario mėnesį. Kovą šis kraštas ištuštėja. Nors veiklos užtektinai, tačiau oras rudenėja.

Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (46 p.)

Fotografė Ugnė Vasyliūtė-Henriko dalijasi 10 patarimų, kaip kelionių nuotraukas paversti tobulai užfiksuotais kadrais, prie jų sugrįžus ilgą laiką priminsiančiais apie smagiausias atostogų akimirkas.

1. Kelkitės švintant. Tinkamiausios ir gražiausios šviesos laiką fotografai vadina „auksine valanda“. Tai valanda prieš saulėlydį ir valanda prieš patekant saulei. Anksti ryte pavyks ne tik užfiksuoti išsvajotą kadrą tobulai apšviestoje erdvėje, bet ir išvengti turistų minios.

2. Apšniukštinėkite vietas dar prieš kelionę. Nesikliaukite vien internete surastais „Top 10“ lankytinų vietų sąrašais – įdomesnes ir ne tokias populiarias vietas surasti padės instagramo lokacijos funkcija.

3. Nebijokite keliauti vieni. Net jei suplanavote kelionę su partneriu ar draugais, kartais labai naudinga po nepažįstamas vietas paklaidžioti vienam. Atsikelkite ryte anksčiau ir palikite miegančius kelionės draugus viešbutyje. Ant kaklo pakabintas fotoaparatas jus nuves į keisčiausias vietas, supažindins su įdomiausiais žmonėmis ir leis patirti nuotaikingiausių pokalbių akimirkų.

4. Įsigykite nuotolinio valdymo pultelį. Nesvarbu, keliaujate vienas ar dviese, jo prireiks labai dažnai. Daug geresnį kadrą pavyks sukurti patiems ir nebereikės tenkintis nesufokusuota nuotrauka, kurią nerūpestingai užfiksavo gatvėje užkalbintas nepažįstamasis.

5. Visada ir visur nešiokitės fotoaparatą. Prieš vykstant į kelionę turėtumėte gerai apsvarstyti, kokią techniką norite pasiimti kartu. Juk menkas malonumas visur su savimi tampytis nebūtinus kilogramus. Galbūt verta įsigyti sisteminį fotoaparatą?

6. Dėvėkite tinkamus drabužius. Prisitaikymas prie aplinkos yra pats geriausias būdas parodyti pagarbą vietinei kultūrai. Taip bus paprasčiau susidraugauti su vietiniais, prieiti arčiau ir užfiksuoti natūralų kadrą.

7. Kraštovaizdžio nuotraukose įkomponuokite žmones, kad ir iš labai toli. Tai žiūrovui padės geriau suprasti mastelį, sukurs artimumo įspūdį.

8. Netingėkite! Geram kadrui visada prireiks papildomų pastangų. Galbūt jums tereikia žengti kelis žingsnius, palypėti ant uolos ir pažiūrėti į aplinką kitu kampu. Nepamirškite, kad jūsų kojos yra pats svarbiausias įrankis, galintis priartinti ir nutolinti vaizdą.

9. Būkite atviri. Išmokite vietine kalba pasakyti „labas“, nebijokite vietiniams gyventojams papasakoti apie save, iš kur atkeliavote, ką planuojate aplankyti. Vietiniai papasakos ir parodys daug daugiau, nei galite atrasti internete.

10. Atiduokite duoklę savo modeliams! Šiais laikais nuotrauką elektroniniu paštu nusiųsti labai paprasta. Galbūt kelionėje sutiksite žmonių, kuriems norėsite padovanoti ir spausdintą jos variantą?

Artišoko tatuiruotės savininkė, žymiosios klasikinės prancūzų kulinarijos mokyklos Le Cordon Bleu ir Matthew Kenney akademijos absolventė, tinklaraščio „Plant Based Chef“ autorė bei tiesiog charizmatiška asmenybė Monika Timaitytė su draugu Mariumi ir šunimi Buda atveria duris į savo jaukųjį loftą, įsikūrusį sename gamyklos pastate, ir pasidalija aistra maistui.

Kelias į virtuvę

Baigdama mokyklą neįsivaizdavau, nei ką studijuosiu, nei ką veiksiu gyvenime. Neturėjau savo svajonių profesijos. Įstojau į mados dizainą, tačiau ten, kaip ir mokykloje, man visai nepatiko, todėl studijas mečiau. Laisvu metu pradėjau daug gaminti, nors prieš tai mano pagrindinis maistas buvo užpilami makaronai. Taip ir įsisukau virtuvėje, kurioje man viskas labai natūraliai ir lengvai sekėsi – kitaip tariant, atradau savo pašaukimą. Nuėjau mokytis į profesinę mokyklą ir po dviejų savaičių mokslus mečiau, nes nepatiko siūloma programa. Tada pradėjau ieškoti, kur galėčiau įgyti aukščiausio lygio kulinarijos žinių. Taip ir susiradau klasikinės prancūzų kulinarijos mokyklą Londone – Le Cordon Bleu.

Studijos garsiojoje mokykloje

Pradžioje bijojau, nes šioje mokykloje buvau tik mėgėja tarp pažengusių šefų, turinčių net keletą restoranų. Tačiau buvau labai stropi mokinė, ateidavau anksčiausiai, namų darbai visada atlikti. Visiška priešingybė sau pačiai, kokia buvau, kai mokiausi mokykloje. Kaip vis dėlto viskas apsiverčia, kai atrandi savo aplinką. Manau, svarbu, kad mokytojai mokyklose nenuvertintų prasčiau besimokančių mokinių, o skatintų atrasti save.

Mokslai Le Cordon Bleu man labai patiko, nors ir buvo labai sunkūs. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro dirbome, disciplina buvo griežta. Į klasę neįleidžia, jei ateini su purvinais batais, neišlyginta prijuoste ar neturi specialaus kaklaraištuko. Net vyrai su barzdomis privalo dėvėti barzdų tinklelius. Tačiau tai išmoko tvarkos, kuri būtina virtuvėje. Nes jeigu virtuvėje netvarka – joje yra krūva problemų. Tokia disciplina labai pakeitė mano pačios charakterį, nes anksčiau gyvenau chaose.

Mokslai buvo labai įdomūs. Kiekvieną dieną būdavo trys valandos teorijos – sėdi klasėje, užsirašinėji visus receptus, o priešais tave stovi virtuvės meistras iš Michelin žvaigždutėmis vertinamų restoranų, gamina ir pasakoja. Po trijų valandų teorijos eini į trijų valandų praktiką, kur bandai atkartoti tai, ką tik ką parodė šefas. Paskui tuos patiekalus jam neši, jis ragauja, apžiūri kiekvieną smulkmeną – net ir tokias, kaip ar gerai išvalytas lėkštės dugnas, ir tada pasako savo nuomonę. Kiekvieną dieną būna kelios teorijos ir praktikos klasės. Mano balai buvo aukšti, o tai kartu besimokantiems šefams atrodė keista, kadangi vidury studijų atsisakiau mėsos vartojimo. Galbūt taip nutiko, kai akis į akį susidūriau su gyvūno išmėsinėjimo procesu. Tai labai skiriasi nuo jau paruoštos ir įpakuotos mėsos dalies parduotuvėje. Tačiau net ir nevalgant mėsos gaminti patiekalus man sekėsi puikiai. Juos padarydavau taip pat, o kartais net daug geriau už tuos, kurie jau daug metų dirba restoranuose. Įvaldžiau visas technologijas ir įgytas žinias pradėjau taikyti veganiškai mitybai.

Pamažu atrastas veganizmas

Į mano gyvenimą jis atėjo palaipsniui. Pradžioje susidomėjau sveika mityba. Pradėjau sportuoti, norėjau vartoti daugiau baltymų, tačiau tai man netiko. Pasidomėjusi daugiau, nusprendžiau išsivalyti organizmą vaisiavalgyste. Pusę metų valgiau tik vaisius. Po to mano nuotaika, miegas bei oda pagerėjo, energijos kiekis žymiai išaugo. Po vaisiavalgystės išmėginau raw mitybą, kurioje jau naudojami ne tik vaisiai, bet ir daržovės. O galiausiai perėjau į veganizmą – prisidėjo ir šiltas maistas. Visa ši transformacija vyko, kol mokiausi Le Cordon Bleu. Patiekalų, kuriuos gamindavau mokykloje, nevalgydavau, tačiau paragaudavau, kad žinočiau skonį.

Į Tailandą pas žymųjį šefą

Kai po studijų grįžau į Lietuvą, kurioje tuo metu veganizmas dar nebuvo populiarus taip, kaip dabar, turėjau tik du pasirinkimus: eiti dirbti į restoranus su mėsa, o tai būtų prieštaravę mano įsitikinimams, arba važiuoti toliau mokytis. Aš pasirinkau mokslus. Iš pradžių pasidomėjau, kas geriausiai išmano raw mitybą ir taip radau garsųjį šefą Matthew Kenney, kuris turi kelias savo mokyklas įvairiausiose pasaulio vietose. Aš pasirinkau Tailandą – vaisiavalgystės meką, kurioje puikūs ir oras, ir mokslai, ir vaisiai. Ten pasaulis buvo visiškai kitas nei Londone. Labai patiko akademijos atmosfera, kurioje visus studentus vienijo bendra idėja – veganizmas. Sudariau daug gerų pažinčių. Kuo ši mokykla buvo kitokia? Joje viskas buvo raw – įvairios fermentacijos, džiovinimai. Į šią mokyklą nevažiavau su mintimi, kad visą gyvenimą gaminsiu raw maistą, tiesiog norėjau pasiimti dalelę žinių. O paskui pritaikyti tai, ką įgijau, ir atrasti savo stilių virtuvėje.

Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“  numeryje (100 p.)

Niujorke vykusiame animacijos festivalyje „Animation Block Party“ daugiau nei penkiolika metų kuriančio Gedimino Šiaulio režisuotas animacinis trumpo metro filmas „Kaukai“ (angl. „Running Lights“) laimėjo geriausio originalaus dizaino apdovanojimą. „Kaukai“ – tai šviesi vaikams skirta pasaka, skatinanti pamąstyti, kas yra mirtis. Darbas atrinktas iš daugiau nei tūkstančio kasmet festivalyje dalyvaujančių darbų, tarp kurių puikuojasi tokie animacijos milžinai kaip Kanados, Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjai. „Gausiame dabartiniame vizualinės kultūros sraute nepaprastai smagu gauti apdovanojimą už originalumą. Tai yra didelė paskata ir įvertinimas man, menininkui, perteikiančiam pasaulį per savo autorinį braižą“, – mintimis dalijasi filmo režisierius G. Šiaulys. „Kaukų“ istorija šiemet debiutavo didžiausiame Lietuvos kino festivalyje „Kino pavasaris“, kur buvo pripažinta žiūroviškiausiu festivalio trumpo metro filmu. Stebuklingą lietuvių pasaką pastebėjo ir įvertino Berlyne vykstančio festivalio „Pictoplasma“, San Paulo „Anima Mundi“, Niujorko „Animation Block Party“, Seulo SICAF, Montevidėjo „Divercine“ kino gurmanai. Komanda atskleidžia šiuo metu kuriantys naują animacinį filmą „Šviesa“, kuris pasakoja istoriją apie lietuvių kalbą ir jos kovas už išlikimą. Jame vaizduojamas poetinis gimtojo žodžio kelias, simboliniais vaizdiniais nupasakojamas knygnešių pasiaukojimas, trėmimų į Sibirą banga, kova už nepriklausomybę. Filmu siekiama sužadinti lietuvio tapatybės jausmą.

Prodiuserė, mados prekės ženklo „The Knotty Ones“ bendraįkūrėja Danutė Rasimavičiūtė jau trejus metus savo kasdienybę dėlioja Niujorko ritmu. Šiandien mergina dalijasi ją įkvepiančiomis niekada nemiegančio miesto vietomis.

Įdomiausios miesto vietos

Bruklino barža (angl. – The Brooklyn Barge) Greenpoint rajone, Brukline. Tai didelė barža paversta į vasarą veikiantį gastrobarą su lauko terasa, iš kurios atsiveria vaizdas į Manhatano panoramą.

Beacon’s Closet. Tai skrupulingai atrinktų vintažinių drabužių parduotuvė jau pavirtusi legenda tiek tarp televizijos stilistų, tiek tarp išskirtinių dizainerių daiktų už padorią kainą besižvalgančių studentų.

Bushwick rajone įsikūręs baras „Drink ‘N’ Draw“. Tai vieta, kurioje už 10 dolerių gali rasti garsiojo Bruklino lagerio alaus, visas reikalingas piešimo priemones bei pozuojantį profesionalų modelį.

Saulėlydžiai Hadsono upės parke.

Spektaklis „Sleep No More“ viešbutyje „Mckittrick“. Tai noiro stiliaus filmų (ypač kino režisieriaus A. Hičkoko) įkvėptas, tačiau pagal V. Šekspyro pjesę „Makbetas“ pastatytas spektaklis. Veiksmas vyksta Chelsea rajone esančiame į 1930 m. eros viešbutį paverstame sandėlyje. Spektaklio scenos tuo pačiu metu vyksta keturiuose pastato aukštuose, o žiūrovai patys renkasi kokiu tempu nori tyrinėti pastatą, vaikščioti iš vienos patalpos į kitą bei stebėti ten vykstantį veiksmą.

Įdomiausi vietinių gyventojų įpročiai ir ritualai

Vos nubudę visi niujorkiečiai keliauja pačiupti kavos išsinešimui.

Niekas nekreipia dėmesio nei į gatvėse vaikščiojančias įžymybes, nei į pamišėlius. Šiame mieste sunku ką nors nustebinti. Niujorkiečiai yra liberalių pažiūrų ir tuo labai skiriasi nuo kitų Amerikos dalių.

Visiems Niujorko gyventojams savaime suprantama, kad šiame mieste nėra nieko, ko negalėtumei gauti 3 val. ryto. Nesvarbu, ar tai deserto pristatymas į namus, vakarienė ar siuvyklos paslaugos. Miestas verda dvidešimt keturias valandas per parą.

Filmai apie Niujorką

Mano mėgstamiausių filmų trejetukas: vaikystės Kalėdų klasika „Vienas namuose“ , „Tenenbaumų šeima“ ir „Leonas“, kuriame vaidina dvylikametė Natalie Portman ir Žanas Reno.

Patiekalai, kurių privalu paragauti Niujorke

Chelsea turguje rekomenduoju paragauti sumuštinio su omarais (angl. – lobster roll). Tai tarsi dešrainis, tačiau vietoje įprastos dešrelės patiekiamas su šviežia omarų mėsa.

Pastramio sumuštinis kavinukėje „Katz“. Tai Vudžio Aleno filme „Annie Hall“ matytas patiekalas.

Niujorko klasika – beigeliai. Kiekvienas niujorkietis turi savo mėgstamiausią beigelinę. Aš rekomenduoju „Murray’s Bagels“.

Artėjantys renginiai mieste

Niujorkas tuo ir yra įspūdingas – įdomiausi renginiai čia vyksta kasdien. Šiuo metu labiausiai laukiu Viljamsburge vyksiančios interaktyvios parodos „29Rooms“.

Savo gerbėjus ji stebina ne tik vokaliniais sugebėjimais, bet ir subtiliu stiliaus pojūčiu. Justė Starinskaitė, grupės „Saulės kliošas“ vokalistė, šiandien drąsiai mėgaujasi moteriškumu ir neslepia puoštis bei eksperimentuoti drabužiais mėgusi nuo vaikystės. O kurdama tiek sceninį, tiek kasdienį savo įvaizdį ji pirmiausia pasikliauja ne mados tendencijomis, bet vidiniu jausmu.

– Juste, kas tau yra grožis?

– Man gražus žmogus yra toks, kuriame gyvena išmintis ir ramybė. Gera širdis, persipynusi su kuklumu ir atsidavimu. Mus supa labai daug įvairiausio grožio. Kontrasto principu lyginant su blogiu, labai lengva pamatyti, kas tikra, o kas ne.

– Kaip apibūdintum savo stilių?

– Mada pradėjau domėtis nuo mažens, mėgdavau puoštis ir eksperimentuoti. Aš atsižvelgiu į tai, kas yra madinga, tačiau visuomet vadovaujuosi savo norais, jausmais ir skoniu. Man patinka jaustis savimi, o mada su manimi susijusi ne visada.

– Kaip tavo kūryba daro įtaką tavo stiliui?

– Mano kūryba yra nuoširdi, tikiuosi – ir jauki. Tokia esu ir aš. Visur siekiu būti moteriška, nuoširdi ir tikra. Manau, tarp mano stiliaus ir muzikos, kurią atlieku, vyrauja harmonija.

– Kokia yra svarbiausia tavo stiliaus detalė?

– Batai. Mano namai lūžta nuo batų gausos. Turiu tikrai labai daug sportbačių ir aukštakulnių. Manau, tai tikrai svarbi stiliaus detalė. Pagal batus juk labai daug galima pasakyti apie žmogų. Kita svarbi stiliaus detalė yra kvepalai. Turiu labai jautrią uoslę, todėl kvepalus renkuosi labai atsakingai. Manau, kad kvapas taip pat gali labai daug pasakyti apie žmogų, jo gyvenimo būdą, stiliaus suvokimą. Na, ir žinoma, minimalūs aksesuarai. Džiaugiuosi, kad visa tai, kas man labai patinka, yra gaminama ne kur kitur, o Lietuvoje. Mano mėgstamiausi aksesuarai yra „NO MORE“ prekės ženklo arba kurti Simonos Samojauskaitės. Tačiau patinka ir vienas nelietuviškas prekės ženklas – „Maria Black“.

– Kur dažniausiai ieškai įdomių stiliaus detalių?

– Įkvėpimo semiuosi internete: bloguose, pintereste, instagrame, o kartais ir žurnaluose. Įdomesnių rūbų ar aksesuarų ieškau internetinėse parduotuvėse: Asos, Missguided, Nasty Gal, Cos.

– Pagal ką dažniausiai pasirenki drabužį?

– Pirmiausia, pagal tai, ar aš gerai jaučiuosi jį vilkėdama. Ar jis man tinka. Tačiau kokybė taip pat yra labai svarbus aspektas.

– Kokios spalvos vyrauja tavo spintoje?

– Mano spinta lūžta nuo įvairiausių rūbų ir spalvų. Scenoje stengiuosi būti kuo įvairesnė. Tačiau artimiausios man ir mano kasdienybei yra žemės spalvos.

– Ar seki tendencijas?

– Žinoma, tačiau jomis nepiktnaudžiauju. Jeigu iš šiandieninio tendencijų mišinio reikėtų išsirinkti man labiausiai artimą, tai vienareikšmiškai būtų sportiniai bateliai. O kalbant apie makiažą, man vis dar patinka nude spalvos lūpdažiai. Tik nesu tikra, ar jie dar madingi…

– Kaip atrodo tavo kasdieniai aprangos ritualai?

– Mano aprangos ritualai priklauso nuo to, ką tą dieną veikiu.  Jei keliauju į studiją, teikiu pirmenybę patogiems rūbams, daug laiko įvaizdžiui neskiriu. Rengiuosi ganėtinai paprastai. Jei norisi kažko įdomaus, savo įvaizdį paįvairinu kokios nors spalvos lūpdažiu.  Jei tą dieną koncertuoju, stengiuosi atrodyti kuo mažiau kasdieniškai. Pastebėjau, kad scenoje man norisi būti ryškiai. Puošnūs ir spalvingi rūbai man suteikia daugiau pasitikėjimo savimi.

Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (34 p.)